Mažojoje Lietuvoje sausis dar vadintas januarijumi, pusčiumi, didžiuoju ragučiu.

Buvo tikima, kad ,,rugiams januaryj žaliuojant, bus stoka juos rudenį dagojant. Jei Povilo dienoje nei sniego, nei lytaus, sekantis metas tūleriopas žegnonės gaus. Juo daugiau sniego, juo daugiau šieno.“ (L. Klimka pagal O. Mauderode kalendorių Prusiszkos kalendros… 1897).

,,Jei sausyj sniego nėr, bet daug lytaus, tai želmenys pavargt ir sirgti gaus“ (Jagomasto lietuviškos kalendros metui… Tilžė, 1930-1939).

SVARBIAUSIOS TRADICINĖS KALENDORINĖS ŠVENTĖS

Sausio 1 d. – Naujieji metai. Jų ,,išvakarėse maudytasi pirtyje, po to valgytos riebiosios kūčelės. Prisimenant giminės mirusiuosius, prie stalo kviestos jų vėlės, linkėta sveikatos, gerovės. Vakarų Lietuvoje tradicinis Naujųjų Metų vakaro valgis buvo šiupinys su kiaulės galva (kad ateinančiais metais šeimai nestigtų mėsos)” (A. Vyšniauskaitė, MLE).

Beje, šiupinio šventė įtrauka į Nematerialaus kultūros vertybių sąvadą!

Ten rašoma: „Šiupinys – archajinės kilmės apeiginis valgis, verdamas iš žirnių, kruopų, bulvių, įdedant kiaulės galvą, kojas, uodegą – Mažosios Lietuvos rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo XVIII a. Vokišku pavadinimu schuppnis jis buvo paplitęs kaip lengvai gaminamas ir sotus keliauninkų valgis Rytų Prūsijos užeigų namuose. Pirmąją Šiupinio šventę – lietuvininkų pobūvį, kurio metu ragaujama šiupinio košė, vyksta meninė programa – 1927 m. surengė Klaipėdos lietuvių moterų draugija Bumbulienės svetainėje” (Sąvadas, LNKC). Kaip gaminti? Skaitykite čia.

„Mažojoje Lietuvoje per Naujuosius Metus kunigai iš sakyklos skelbdavo, kiek praėjusiais metais parapijoje gimė, mirė, susituokė žmonių, t. p. kiek gimė bostrų (nesantuokinių vaikų). Žmonės iš miestelio stengdavosi sugrįžti pirmieji, tikėdamiesi taip pirmieji apsidirbsią laukų darbus. Tą dieną jie stengėsi būti linksmesni, tikėdamiesi tokie būti visus metus“ (A. Vyšniauskaitė, MLE).

Sausio 6 d. – Trys Karaliai. Tarpušvenčio pabaiga – baigiasi dvylika dienų trukusi didžioji saulės sugrįžimo šventė. Tądien po kaimus vaikščiodavę tris karalius vaizduojantys persirengėliai: ,,Žemaičių Karaliai karūnas nusipindavo iš šiaudų, dar pasipuošdavo perpetinėmis juostomis, rankose turėdavo krivūles. Žvaigždę su skambučiais nešdavo baltai pasirėdęs vaikutis. Užėję į trobą, persirengėliai pagieda šventas giesmes, o toliau, jei šeimininkai neskuba vaišinti, užtraukia ir kokią talalinę. Vaikams Karaliai turėdavo saldainių, tad būdavo labai laukiami“ (Klimka 22, 2013).

Kapeleris pažymi, kad Ragainės, Tilžės apylinkėse XIX a. viduryje „per Tris karalius eidavo aplinkui per žmones persirengę lokiu; vienas apsimesdavo arkliu, kitas gerve, žydu ir kt. Trijų karalių dieną tai atvedė žmogų su žirnių virkščiomis taip aprėdytą, kad išsižiūrėjo kaip meška“, Kits į stubą įbėgo kaip šimelis aprėdytas. Tai veik ant suolo, veik ant stalo greitai įskraidė; tai jį pliekė ir su kardupeliais ant jo mėtė“ (iš B. Imbrasienės knygos).

Laikas po Trijų karalių vadintas Mėsiedu – tai poilsio ir linksmybių metas, dažnai – vakaronės su muzika, šokiais, rateliais, žaidimais. Žemaitijoje vadintos nibrėmis ir zuorėmis.

Sausio 25 d. – Pusiaužiemis, Šv. Paulius (krikščionių persekiotojo Sauliaus atsivertimas į apaštalą šventąjį Paulių). ,,Adalberto Bezzenbergerio teigimu, tą dieną lietuvininkai nedirbo jokio sunkesnio darbo, vengė ką nors sukti, gręžti, kapoti ar nunešti kam nors kirvį; bijojo, kad kandys vilnų nesugraužtų. Tikėta, kad Pauliaus dieną atsibunda vabzdžiai ir meška po žiemos miego. Jei diena apsiniaukusi, ji keliasi, ir pavasaris būna ankstyvas. Jeigu diena saulėta, pamačiusi savo ilgą šešėlį, meška apsiverčia ant kito šono ir vėl užmiega. Tuomet pavasaris bus vėlyvas. Per Pauliaus dieną moterys neverpė vilnų, kad kandys drabužių nesuėstų. Vyrai nevežė iš miško malkų, kad kirminų neparsivežtų. Ūkininkai papurtydavo obelis, tikėdamiesi gausesnio derliaus. Bitininkai pastuksendavo į avilius, žadindavo bites, kad prineštų daugiau medaus per medonešį“ (A. Vyšniauskaitė, MLE).

O kad tradicinė pajauta išliktų ir toliau stiprėtų, kviečiame skirtingais metų laikais aplankyti Metų tėkmės ratą Doviluose – išskirtinę metalo ir akmens skulptūrų kompoziciją, įkvėptą baltiškosios mitologijos ir senųjų Dovilų krašto istorijų. Tai savotiškas saulės kalendorius iš dvylikos skulptūrų, simbolizuojančių metų mėnesius, gamtos ciklus ir su jais susijusias dievybes.

Sausio mėnesio skulptūra skirta jaujos ugnies deivei Gabijai. Rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1582 m. J. Lasickio. Į Gabiją maldomis kreipiamasi jaujoje džiovinant javus, prašoma skleisti šilumą ir saugoti nuo kibirkščių. Ilgainiui Gabija (kartu su Pelengabija, Matergabija) tapo namų židinio sergėtoja. Tą liudija išlikusios maldelės: „Šventa Gabėta, sugobta gobėk, sužiebta žibėk“. 

Metų tėkmės rato skulptūros bendrauja su lankytoju, kviesdamos atpažinti senąją pasaulėžiūrą per prisilietimą, judesį ir žaismę.  Harmoningai įsiliejusi į kraštovaizdį, ši vieta tinka tiek šeimoms, tiek kultūros ir istorijos mylėtojams – tad tyrinėkite metų tėkmę Doviluose bet kuriuo metų laiku.

Parengė Klaipėdos rajono etninės kultūros centro etnografė Eglė Gelažiūtė-Pranevičienė (2026-01)

Šaltiniai:

1. Vyšniauskaitė, Mūsų metai ir šventės (1993)
2. Vyšniauskaitė, Mažosios Lietuvos enciklopedija
3. Imbrasienė, Lietuvių kalendorinės šventės (1990)
4. Beresnevičius, Lietuvių religija ir mitologija (2019)
5. Šliūpas, Lietuvių, latvių bei prūsų arba baltų ir jų prosenių mythologija (1932)
6. Kapeleris, Kaip senieji lietuvininkai gyveno (1970)
7. Klimka, Lietuviškų švenčių rate (2013)
8. Šiupinio šventė. Nematerialaus kultūros paveldo sąvadas, LNKC.