Folkloro giedotojų ansamblio „Aisė“ repertuaro pagrindą sudaro lietuviškas liuteronų giesmių lobynas. Ansamblio vadovė – Mažosios Lietuvos kultūros tyrinėtoja, kalbininkė, prof. dr. Dalia Kiseliūnaitė – išryškina folklorinę ansamblio kryptį, orientuotą ne į chorinį, o į asmeninį, liaudiškąjį giedojimą, kuris buvo paplitęs namuose, susibūrimuose ir kitur. Tokiam giedojimui nevadovavo profesionalai – jis sklido natūraliai, iš pajautos, iš atmintyje saugomos tradicijos. Buvo naudojami įvairių leidimų giesmynai, kurie laikomi Mažosios Lietuvos kalbos ir kultūros paminklais.
„Aisė“ skamba Kisinių kapinėse. Nuotraukos autorė – Asta Andrulienė. 2026.
Giedojimui pritariama tokiais instrumentais, kuriuos žmonės patys galėdavo pasigaminti arba turėjo galimybių įsigyti. Pavyzdžiui, žemiau pateikiamoje nuotraukoje matyti Mažosios Lietuvos psalteriumas, pagal istorinę medžiagą atkurtas meistro Antano Butkaus.
Savo konfesine sudėtimi „Aisė“ yra ekumeniškas ansamblis. Šiuo metu pusė dalyvių yra liuteronų bažnyčios narės, kurios ir duoda teisingą, iš tradicijos paveldėtą kryptį giesmių suvokimui, perteikimui ir puoselėjimui.
Ansamblio vadovė D. Kiseliūnaitė išryškina bendruomeniškumą kaip vieną esminių šios tradicijos pažinimo ir palaikymo būdų:
„Man svarbu giedotojas suartinti su bendruomenėmis, kad galėtų pasisemti liuteronų gyvensenos, išminties, sukurti asmeninį ryšį su šių bendruomenių nariais. Galime paįvairinti jūsų pamaldas, šventes, susibūrimus, kad galime pakviesti susikaupti ramybės ir maldos minutei ne tik kaip ansamblis, bet ir kartu su jumis kaip jūsų renginio ar pamaldų bendruomenės dalis“ (visas tekstas). Ansamblio vadovė dr. Dalia Kiseliūnaitė.
Liuteroniškų giesmių giedotojos (ansamblis „Aisė“) pasiruošusios renginiui Vilniaus Rotušėje. Liuteroniškų giesmių giedojimas įtrauktas į Nematerialiaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ nuotrauka.
Gegužės mėnuo Mažojoje Lietuvoje vadintas Meiju, gegužiniu, o M. Pretorijaus leidiniuose – dar ir sultekiu. Kalendoriuje ,,Prūsiškos kalendros” (1897 m.)
Mažojoje Lietuvoje sausis dar vadintas januarijumi, pusčiumi, didžiuoju ragučiu. Buvo tikima, kad ,,rugiams januaryj žaliuojant, bus stoka juos rudenį dagojant.
