Lietuvoje grybų karaliais tituluojami dzūkai. Turbūt kiekvienam girdėtas humoristinis posakis „Jei ne grybai ir ne uogos, dzūkų mergos būtų nuogos“. Greičiausiai daugelis žino, kad šilinių dzūkų grybavimo tradicija įtraukta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.
Tačiau grybauti mėgsta, grybus pažįsta ne tik dzūkai. Mokslininkai Jurga Motiejūnaitė, Vita Džekčioriūtė, Ernestas Kutorga, Jonas Kasparavičius ir Reda Iršėnaitė tyrė grybavimo ir grybų vartojimo dabartines tradicijas visuose Lietuvos etnoregionuose, išskyrus Mažąją Lietuvą (2024). Jų tyrimas parodė, kad dzūkai maistui renka 22, žemaičiai 27, suvalkiečiai 31, o aukštaičiai (rytinėje regiono dalyje) – 32 mokslinių rūšių grybus.
Atskiruose etnografiniuose regionuose skiriasi ne tik grybų pažinimas, bet ir jų įvardijimas (plačiau apie grybų pavadinimus žr. Lubienė, 2015).
Pabandykim palyginti dviejų etnografinių regionų – Žemaitijos ir Aukštaitijos – grybautojų pintines.
Štai aukštaitis iš Biržų, Pakruojo, Pasvalio ar Kėdainių, pasiėmęs ne pintinę, o kar̃bą, karbẽlį, karbnę ar kãšiką išeis grybauti…ankstyvą pavasarį, tikėdamasis rasti avžių, avižlių, baltùkių, grečgrybių, gegužiùkų, majavnių… Tokiais skirtingais vardais aukštaičiai vadina pavasarinę balteklę (lot. Calocybe gambosa, žr. 1 pav.), baltą, gardžiai kvepiantį ir skanų grybą, kurio žemaitis iš Telšių, Plungės ar Skuodo greičiausiai net matęs nebus – Žemaitijoje jis retai kur auga, neturi nei vartojimo tradicijos, nei pavadinimo. Tiesa, kai kurie dūnininkai, gyvenantys paribyje su aukštaičiais pažįsta avižėles ir vadina tais pačiais vardais, kaip ir jų artimi kaimynai aukštaičiai.
![]() |
1 pav. Pavasarinė balteklė Prieiga internetu: https://www.grybai.lt/kiti/pavasarine-baltekle/ |
Aukštaitis mielai rinks raukšlėtuosius gudukus (lot. Cortinarius caperatus, žr. 2 pav.), vadindamas juos vokietùkais, kalpõkais, žydùkais, vištýtėmis. Taip pat įsidės į karbelį įspūdingos išvaizdos žvynabudes (lot. Macrolepiota, žr. 3 pav.), vadindamas jas ne tik žvynãbudėmis, bet ir skė̃čiais, parasõnais. Į tradicinį žemaičio krẽžį, krežulį, krẽstį arkiõcį minėti grybai vargu ar pateks (žinoma, vienas kitas šiuolaikinis grybautojas žemaitis iš bičiulio aukštaičio, per feisbuką ar kitas informacijos priemones jau gali būti išmokęs šituos grybus laikyti ne šungrybiais).
![]() |
![]() |
| 2 pav. Raukšlėtasis gudukas Prieiga internetu: https://www.vle.lt/straipsnis/gudukas/ | 3 pav. Žvynabudė Prieiga internetu: https://www.vle.lt/straipsnis/zvynabude/ |
Ir dar apie vieno „aukštaitiško“ grybo pavadinimus. Mokslininkai mikologai jį vadina austriškąja plačiataure (lotyniškai Sarcoscypha austriaca). Tai nevalgomas raudonas grybas, dėl savo formos ir / arba spalvos aukštaičių vadinamas gegùtės bãtais, gegùtės pėdẽlėmis, gegùtės lizdù, gegutè, pémpės batùkais, raudónu bliūdeliù, lėkštelè. Šis grybas – tikra pavasarinio miško puošmena (žr. 4 pav.). Išradingos aukštaitės kartais austriškąsias plačiataures naudoja net velykinei namų puošybai. Žemaitijoje šis grybas auga daugelyje vietovių, bet tradicinių liaudiškų pavadinimų neturi (nors naujai atsiradusių perdirbinių iš mokslinio pavadinimo pasitaiko, pavyzdžiui, taurūnius).
![]() |
4 pav. Austriškoji plačiataurė Prieiga internetu: https://www.vle.lt/straipsnis/placiataure/ |
![]() |
5 pav. Velykinė kompozicija su gegutės bateliais.. 2012 m., Pakruojis, Rūtos Kuizinaitės nuotrauka. |
Ne visada aukštaitis pagal žemaičio pasakytą grybo pavadinimą supras, kokį grybą pastarasis rado. Pavyzdžiui, ir Aukštaitijoje, ir Žemaitijoje, kaip ir kituose regionuose puikiai pažįstama lepšė. Bet žemaitis ją gali pavadinti aukštaičiui negirdėtais vardais: óžagrybis, ošiknis, telepẽšis...
Kažin, ar aukštaitis, pririnkęs voverùškų, voverýčių supras, kad žemaičio gaidẽliai, gaidáičai, gaidnės, gaidùkai, gaidkojẽliai, lepė̃laižiai, palazdkės, žỹdgrybiai yra ne kas kitas, o tos pačios, net grybauti nemėgstantiems gerai pažįstamos voveraitės.
Painiavos gali kilti ir dėl įvairiaspalvių ūmėdžių, kurias tokiu vardu vadina aukštaičiai, nes žemaičiams jos – piẽnės, pienẽlės, pienkės. Aukštaičiams piẽnė – visai kitas grybas, moksliškai vadinamas piengrybiu paberžiu (lot. Lactarius torminosus)’.
![]() |
![]() |
| 5 pav. Žemaičių piẽnė – tai ūmėdė (lot. Russula) Nuotraukos prieiga internetu: https://www.vle.lt/straipsnis/umede/ | 6 pav. Aukštaičių piẽnė – tai piengrybis paberžis (lot. Lactarius torminosus) Nuotraukos prieiga internetu: https://www.grybai.lt/kiti/pukuote/ |
Daug skirtingų vardų turi nevalgomas grybas pumpotaukšlis arba kukurbezdalis (lot. Lycoperdon). Jis ypač mėgstamas vaikų, nes užmynus ant šio balkšvo, rutuliško, smulkiais dygliukais apaugusio grybo, jis sprogsta, paskleisdamas dūmus (moksliškai – grybo sporas). Aukštaitijoje (tam tikrose jos vietovėse) vartojami tokie retesni pumpotaukšlio pavadinimai: kùbezdalis, kubzdalis, kukùrdvelkis, kurdùpelis, putõkšlis, ežiùkas, o Žemaitijoje – dū̃lis, dulknis, dū̃mininkas, dū̃mis, pùkšlis, vilkẽlis.
![]() |
7 pav. Pumpotaukšlis (lot. (Lycoperdon) Nuotraukos prieiga internetu: https://www.vle.lt/straipsnis/pumpotaukslis/ |
Taigi, aukštaitis ir žemaitis į savo kašiką arba kreželį gali įsidėti skirtingų grybų, bet tokių skirtingų rūšių nėra labai daug. Užtat skirtingų aukštaitiškų ir žemaitiškų grybų pavadinimų, kuriuose neretai tarsi užkonservuoti kitokie tų pačių grybų požymiai, – gausybė. Kaip grybų po lietaus.
Parengė KREKC etnografė dr. Jūratė Lubienė
Literatūra
Lubienė, J. (2015). Lietuvių kalbos mikonimai: nominacija ir motyvacija. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla.
Motiejūnaitė, J., Džekčioriūtė, V., Kutorga, E., Kasparavičius, J., Iršėnaitė, R. (2024). Diversity of ethnomycological knowledge and mushroom foraging culture in a small nation: case of Lithuania. Journal of Ethnobiology and Ethnomedicine, 20 (1).







