Lietuvoje ruduo dažnai apibūdinamas kaip grybų metas, o grybauti, kaip anksčiau, taip ir dabar, mėgsta daugelis kaimo ir miesto žmonių.

 „Savaitgaliais dažnas miestelėnas keliasi kuo anksčiausiai dar su tamsa, kad pirmas grybingą mišką pasiektų. Grybas – lietuviško stalo gardėsis. Tai tiesa, tačiau grybavimas – jau visai kas kita. Sakytume, tikrasis nacionalinis sportas. Susijęs su krepšiais, bet ne krepšinis. O jeigu rimtai, tai lietuviškos pasaulėjautos dalykas“ (Klimka 2013, 283).

Kviečiu susipažinti su mokslininkų įžvalgomis ne apie pačius grybus, ne apie lietuviško grybavimo ar grybų gaminimo ypatumus, o apie grybų ir grybijos vaizdinį, kuris įsitvirtinęs tradicinėje lietuvių pasaulėvokoje ir kurį liudija tautosaka ir kalba, ypač – liaudiškieji, tarminiai grybų pavadinimai.

Apie grybų kilmę ir ryšį su mitinėmis būtybėmis

Apie grybų kilmę daugiausia informacijos teikia etiologinės sakmės.

Vienose sakmėse galima atsekti grybų atsiradimą iš Dievo, jo malonės (plačiau žr. Džekčioriūtė-Medeišienė 2016, 127-128). Tokį teiginį vaizdžiai iliustruoja tokia dzūkiška sakmė:

„Dar buvo pasakymas, kad kap Dzievas vaikščiojo po žamį, tai aidamas per laukus vis kokį grūdelį iš varpos išsilukščina ir perkanda – žūro, ar ne čėsas jau javų pjauc. Grūdas žalias, tai Dzievulis spjauna, o ton vieton grybas lapc ir išauga… Tep ir atsirado grybai“ (GMU).

Kitose sakmėse grybai, nors ir atsiranda su Dievo pagalba, būna šv. Petro netinkamo elgesio rezultatas. Pavyzdžiui, mitologas Norbertas Vėlius Žemaitijoje užrašė tokią sakmę:

„Sako, ėjo Dievas su šventu Petru, kai vaikščiojo ant žemės. Ir šventas Petras, eidamas pro rugių lauką, nuskobė vieną varpelę. Nuskobė ir pakando grūdelį išėmęs. Dievas ir sako:

 – Ko lieti? Juk jis ne tavo. Spjauk lauk tą grūdelį.

Tas išspjovė. Dievas ir sako:

– Iš to grūdelio išdygs grybelis, tebūna neturtingam žmogui“ (KAŽ 94).

Panašaus krikščioniško siužeto pasakojimais grybų atsiradimą aiškina ir kaimyninės tautos, pavyzdžiui, lenkų sakmėse teigiama, kad grybus pasodino ir pašventino apaštalai Petras ir Povilas.  

Tradicinėje pasaulėvokoje grybai gali būti siejami ir su chtoniškuoju, t. y. su požeminiu antgamtiniu pasauliu, su velnio valdomis. Religijotyrininkė Eglė Trinkauskaitė-Johnson teigia, kad grybai, dėl to, kad auga žemėje ir iš po žemės, dažniausiai po medžiais, kaip ir samanos, priklauso velniui (2006, 14). Tautosakininkė Vita Džekčioriūtė-Medeišienė mano, kad svarbiausia grybų ryšio su velniu atsiradimo priežastis yra ta, kad grybai lyg niekur nieko pasirodo iš po žemės – velnio valdų, be to, auga ten, kur būna drėgna, o tokias vietas mėgsta ir velnias (2016, 125).

Grybų sąsają su velniu ir su jam priklausančia pinigų sfera bei mirtimi liudija nemaža smulkiosios tautosakos tekstų, sapnų aiškinimai. Sapnuoti grybus gali reikšti artėjančią mirtį arba būsimą naudą, pinigus. Taip sapnus aiškina ne tik lietuviai, bet ir kaimyninės tautos (plačiau žr. Džekčioriūtė-Medeišienė 2016, 126). Grybų sąsajų su velniu ir jam artimomis mitinėmis būtybėmis (raganomis, laumėmis, kaukais) liudija ne tik tautosaka, bet ir grybų pavadinimai (plačiau žr. Lubienė 2015, 166-169). Kai kuriose Suvalkijos, Pietų Žemaitijos vietovėse šungrybiai vadinami velniniais, velnio grybais, o itin negražios išvaizdos grybas čerpėtasis žvynadyglis rytų aukštaičių kupiškėnų vadinamas velniagrybe.

Čerpėtasis žvynadyglis, kupiškėnų vadinamas velniagrybe. Nuotrauka iš grybai.lt.

Kitas keistokos išvaizdos grybas – bobausis Rytų Aukštaitijoje, Dzūkijoje vadinamas ragangrybiu, laumgrybiu. Tokį jo pavadinimą galima sieti su netipiška išvaizda, labai ankstyvu (netipišku) dygimu, bet labiausiai – su nuodingumu. Nors bobausius žmonės valgė, nuo seno žinojo, kad jais galima labai stipriai apsinuodyti. Tokias žinias liudija žmonių pasakojimai: Tais metais daug kas numirė – žmonės išbadėję puolėsi an ragangrybius Tauragnai (LKŽe). Žurnalistas Leonardas Grudzinskas (1981) Dzūkijoje užfiksavo tokį tekstą apie bobausius:

„Visokiausių kalbų žmonėse apie bobausį eina. Vieni sako – tai užkeiktas raganos grybas. Kur raganos naktimis po pušynus šliaužiojo, užkerėtų žolių ieškojo, ten bobausiai kaip iš gausybės rago pasipylė. Patys pikčiausi, girdi, grybai. Zuikis ve bėgdamas užkliuvo, gumbas į kuprą žvėrelį susuka. Gyvulys rasą nuo grybo nulaižo – iškart pasiunta. Žmogus, paragavęs grybienės, mirtinai nusinuodija“.

Bobausis, aukštaičių, džūkų vadintas ragangrybiu, laumgrybiu. Redos Iršėnaitės nuotrauka.

Ir dabar lietuviai gydymui vartoja grybą, moksliškai vadinamą paprastąja paniabude, Žemaitijoje – žemės taukais. Seniau Rytų Aukštaitijoje jis vadintas kaukagrybiu.

Poniabudė, žemės taukai, seniau kai kur Aukštaitijoje vadinta kaukagrybiu. 

O ratais augančios grybų grupės vadintos kaukaračiais, pavyzdžiui: An kaukaračių nekurk ugnies – gal kaukeliai dar ateis vakaroti Tauragnai (LKŽe). Su mitinėmis būtybėmis tokias grybų grupes siejo ir kitos tautos. Etnomikologijos pradininkai Gordonas ir Valentina Wassonai nurodė, kad angliškai toks reiškinys vadinamas fėjų ratais (fairy-rings) (Wasson, Wasson 1957, 25).  

Grybai yra ne tik velnio valdų atstovai, bet ir žemės vaisingumo išraiška – žemės žiedai. Jie atsiranda „kada vasarą pagriaudžia“ (plačiau žr. Džekčioriūtė-Medeišienė 2016, 125). Grybų kilmės siejimas su griaustiniu, žaibais fiksuojamas ne tik lietuvių tautosakoje, bet yra itin plačiai paplitęs daugelio Europos, Azijos, Amerikos tautų mituose – grybai atsiranda ten, kur trenkia perkūnas.

Grybų gausa po lietaus, ypač po griaustinio, gerai žinoma ir dabartiniams grybautojams. Audronio Lubio nuotrauka.

Parengė KREKC etnografė dr. Jūratė Lubienė

ŠALTINIAI

• LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas: elektroninė versija, t. I–XIX, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 1941–1999, prieiga internetu: www.lkz.lt.
• KAŽ – Kaip atsirado žemė: Lietuvių etiologinės sakmės. Sudarė ir parengė Norbertas Vėlius, Vilnius: Vaga, 1986.

LITERATŪRA

• Džekčioriūtė-Medeišienė Vita. Mitinė grybų samprata lietuvių kultūroje. Tautosakos darbai 52 (2016), 119-114.
• Klimka Libertas. Lietuviškų tradicijų skrynelė. Vilnius: Didakta, 2013.
• Lubienė Jūratė. Lietuvių kalbos mikonimai: nominacija ir motyvacija. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2015.
• Grudzinskas Leonardas. Briedžio grybai. Tarybinis mokytojas 1981 05 22.
• Trinkauskaitė-Johnson Eglė. Apie grybus, arba velniškas nuklydimas. Liaudies kultūra 2.107 (2006), 10–18.
• Wasson Valentina P., Wasson Gordon R.. 1957. Mushrooms, Russia and History. New York: Pantheon Book.