Netoli Dovilų̃ esančiame Kisinių̃ kaime užaugusį ir iki šiol tėvų sodyboje gyvenantį Helmutą Lotužį galime vadinti Klaipėdos krašto brangakmeniu: jis puikiai moka vieną iš tradicinių Mažosios Lietuvos tarmių, pažįsta visus senuosius apylinkių gyventojus, žino jų istorijas, lig šiol puoselėja namuose išmoktą kulinarinį paveldą, veda ekskursijas po gimtąjį kraštą, yra Kisinių kapinių šventės saugotojas ir puoselėtojas.
Kaip etnografas jis darbuojasi Klaipėdos rajono etninės kultūros centre. Viena iš jo veiklos sričių – rinkti ir užrašyti ant išnykimo ribos esančios gimtosios tarmės žodžius, vaizdingus posakius, patarles, priežodžius.
Pagal mokslinę dialektologinę klasifikaciją Doviluose ir aplinkiniuose kaimuose vartojama šnekta priklauso vakarų žemaičių (populiariai – donininkų) patarmei. Šia visai bebaigiančia išnykti patarme šnekėjo tik Mažosios Lietuvos lietuvininkai, klaipėdiškiai, kurie savęs žemaičiais nelaikė, savo tarmės žemaičių kalba ar tarme niekada nevadino (Žemaitijoje vartotos ir vartojamos kitos dvi – šiaurės žemaičių (dounininkų) ir pietų žemaičių (dūnininkų) patarmės).
Daug Dovilų šnektos ypatybių yra būdingos visiems žemaičiams, tačiau nemaža yra ir skirtumų, daugiausia atsiradusių dėl stiprios vokiečių kalbos įtakos.
Siūlome susipažinti su Helmuto Lotužio 1973-1974 metais užrašytais žodžiais, vaizdingais posakiais, vadinamaisiais frazeologizmais, patarlėmis, pajuokavimais, atskleidžiančiais doviliškių kalbos vaizdingumą ir turtingumą.
Šis frazeologizmas vartojamas ne tik doviliškių (vakarų žemaičių), bet ir daugelyje kitų aukštaičių ir žemaičių patarmių, pavyzdžiui:
Stovi išvertęs akis Anykščiai (FŽe).
Nustebus akys gali būti ne tik išverčiamos, bet ir išsproginamos. Taip sako šiaurės žemaičiai (dounininkai), artimi doviliškių kaimynai, pavyzdžiui: Ir akis išsproginau, kai pasakė, kiek kaštuos Veiviržėnai (FŽe).
Toks palyginimas vartojamas ir klaipėdiškių, ir žemaičių.
Pavyzdžiui, su kiek kitaip skambančiu to paties vabalo pavadinimu palyginimas paliudytas žymiajame Žemaitės kūrinyje „Marti”:
Pats galėtumei imti Katrę, tokia juoda, ir akys kaip vabolės (LKŽe). Gali būti, kad žemaičiams, lietuvininkams, kurie patys paprastai yra šviesaus gymio ir šviesiaakiai, kėlė nuostabą netipiškos, t. y. tamsios, didesnės nei įprasta akys. Akių palyginimas su mėšlavabaliu perteikia neigiamą požiūrį į tokios spalvos ir formos akis, nes „gražu tai, kas įprasta, sava, negražu (baugina), kas nepažįstama, neįprasta, svetima“.
Frazeologizmas vartojamas ne tik klaipėdiškių, bet ir suvalkiečių, kurių patarmė moksliškai vadinama vakarų aukštaičių kauniškių patarme. Pavyzdžiui:
O, ji ne pėsčia – moka su liežuviu ir apmesti, ir atausti Prienai (FŽe).
Šio posakio vaizdingumas, įtaigumas slypi greito kalbėjimo ir audimo, vieno iš tradicinių moterų darbų, sugretinime. Juk audimo suvokinys labai talpus: tai ir atskirų staklių dalių greitas judėjimas (kaip ir liežuvio plepant), ir įvairiausių siūlų painus tinklas (kaip ir plepėjimo turinys). Tačiau tie kalbos vartotojai, kurie nėra matę, kaip atrodo staklės, kaip audžiama, šio frazeologizmo išskirtinio talpumo ir vaizdumo gali nebesuprasti. Tai viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurios senieji posakiai pradedami vis rečiau vartoti, kol galiausiai nunyksta.
netarminėje šnekamojoje kalboje vartojamas yra H. Lotužio užrašyto
frazeologizmo mariàs pérbristi atitikmuo –
jūra iki kelių, pavyzdžiui:
Girtam ir jūra valig kelių (girtas giriasi galįs lengvai didelius ir sunkius darbus nudirbti) Dusetos (LKŽe).
Sąžiningai ir gerai dirbantis žmogus visada buvo ir yra labai vertinamas, gerbiamas. Tačiau tie, kurie atmestinai atlikdavo darbus, nei seniau, nei dabar pagarbos nesusilaukdavo ir nesusilaukia.
H. Lotužio užrašytas vakarų žemaičių patarmėje vartotas frazeologizmas dirbti su biesu ant pusės leidžia įsivaizduoti visą siužetą: žmogus dirbo, bet ne vienas, kartu su velniu. Kaip tradiciškai ir priklauso, prastai darbą atliko, žinoma, kad ne žmogus, žinoma, kad biesas… Taigi, šio posakio vartotojas, pasitelkęs negausias, bet puikiai mintį įvaizdinančias kalbos priemones, su paslėpta ironija išsako ir atlikto darbo, ir darbininko vertinimą.
Ne tik doviliškiai, bet ir jų artimi kaimynai veiviržėniškiai (dounininkai) vartoja šį trumpą, bet labai paslaptingą posakį, pavyzdžiui:
Ans nieko nebijo, jei biškį kas, tuojau eina ant vienos (LKŽe).
Aptariamasis frazeologizmas tarytum sudaiktina net dvi gana skirtingas žmogaus patiriamas emocines būsenas – nusiteikimą rizikuoti ir stiprų pyktį, įtūžį. Lyginimamos su puikiai pažįstamais žmogaus fiziniais veiksmais – stovėjimu ar ėjimu remiantis tik viena koja – emocijos tampa gerokai suprantamesnės. Juk savaime aišku (nes ne kartą matyta, patirta), kad stovint ant vienos kojos smarkiai rizikuojama prarasti fizinę pusiausvyrą ir nugriūti. Panašiai atsitinka ir tuomet, kai žmogus praranda emocinę pusiausvyrą. Jis įtūžta.
H. Lotužio užrašytame lapelyje nepateikiamas posakio reikšmės paaiškinimas, apibūdinimas.
Taip gali būti šmaikščiai pašiepiamas tas, kuris sako netiesą, nuolat meluoja. Senojo tradicinio kaimo žmogui buvo akivaizdu – jei nieko nevalgysi, tikrai nebūsi nutukęs. O riebus pagurklis – tai apkūnumo simbolis.
Svarbu atkreipti dėmesį, ne tik į šio frazeologizmo reikšmę, bet ir į jo raišką. Lapelyje užfiksuotas daiktavardis paliaukis. Žemaičių ir kai kuriose aukštaičių tarmėse jis dar vartojamas, bet bendrinėje kalboje girdimas itin retai. Frazeologizmas gali turėti ir visai kitokią prasmę. Pasitelkiant perkeltines žodžių reikšmes, juo gali būti netiesiogiai, užuominomis išsakoma neigiama nuomonė apie tokį žmogų, kuris neduoda ramybės kitam, jį nuolat bara, koneveikia, bet pats to tarsi nesupranta, nepripažįsta. Tokia minties raiška galima dėl veiksmažodžio ėsti, ėda, ėdė daugiareikšmiškumo: juo galima pavadinti ne tik žmogaus maitinimąsi, bet ir kito žmogaus žodinį, emocinį engimą.
Sakinys puikiai iliustruoja net kelias ryškias vakarų žemaičių (donininkų) patarmės fonetines ypatybes:
do – du,
gaide – gaidžiai,
vėna – vieno, kėma – kiemo, nesogyven – nesugyvena.
Patarlės, pamokymo esmė – nereikia vienam prieš kitą per daug puikuotis. Gaidžiais klaipėdiškiai, kaip turbūt ir visi lietuviai, neretai vadina priešgynas, peštukus.
Itin pamokantis ir aktualumo neprarandantis frazeologizmas. Jis apie tai, kad nereikia per daug puikuotis, skirstyti žmones į tuos, kas „gandrai“, ir tuos, kas „varnos“. Jis ir apie tuos, kurie turi itin didelių, dažnai nepagrįstų lūkesčių, – juk gali ir nepasisekti…
Šis posakis populiarus visoje Lietuvoje, jo kalbinė raiška visur labai panaši.
Pavyzdžiui, netolimi doviliškių kaimynai žemaičiai (dounininkai) sako taip:
Su gandrais išlėkė, su varnoms nukrito Alsėdžiai (LKŽe).
O suvalkiečiai (vakarų aukštaičiai) jiems pritaria:
Su gandrais lėkė, su varnomis tūpė Skirsnemunė (FŽe).
Nedideliame pluoštelyje dailiai ir su didele atida Helmuto Lotužio užrašytų lapelių užfiksuoti ne tik smarkiai nykstančios jo gimtosios patarmės saviti garsai, nuo bendrinės kalbos besisiriantys žodžiai, bet ir didelė jo gimtojo krašto žmonių išmintis, humoras, vertybinės nuostatos.
Šaltiniai:
LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas (t. I–XX, 1941–2002): elektroninis variantas, redaktorių kolegija: Gertrūda Naktinienė (vyr. redaktorė), Jonas Paulauskas, Ritutė Petrokienė, Vytautas Vitkauskas, Jolanta Zabarskaitė; programuotojai: Evaldas Ožeraitis, Vytautas Zinkevičius. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005 (atnaujinta versija, 2018). Prieiga internete: www.lkz.lt; https://ekalba.lt.
LKŽePpK – „Lietuvių kalbos žodyno“ Papildymų kartoteka. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2015. Prieiga internete: https://ekalba.lt.
FŽe – Frazeologijos žodynas. Irena Ermanytė, Ona Kažukauskaitė, Gertrūda Naktinienė, Jonas Paulauskas (red.), Zita Šimėnaitė, Angelė Vilutytė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2001, XVIII, 886 p.; elektroninis variantas, 2015. Prieiga internete: https://ekalba.lt.
Parengė Klaipėdos rajono etninės kultūros centro etnografė dr. Jūratė Lubienė, 2026.
