Mažojoje Lietuvoje kovas dar vadintas Mercu, karveliniu, balandiniu (balandų) mėnesiu.

Sakyta:
„Gandras pavasarį jūds – šlapi vasara bus.“
„Jei pavasarį pirmoji perkūnija nuo žemės (pietų, pietvakarių), tai geri derliai bus. Jei iš marių (vakarų) – tiek derliaus nebus.“

Taip pat sakydavo:
„Pavasaris dainuodams varo visus į laukus.“
„Pavasarį diena gaidžio žingsnį ilgė.“

Manoma, kad KOVO mėnesiu dėl to, kad jo pradžioje iš pietvakarinių Baltijos ir Šiaurės jūrų pakrančių parskrenda kovai (kovarniai).

Apie pavasario pradžią vaizdingai pasakoja Mažosios Lietuvos kraštotyrininkas, mokytojas Martynas Reinholdas Tydekas:

„Staigiai prasidėjo pavasaris: strazdai šnateriavo (čiulbėjo), cyruliai lipo giedodami į dangų, pėmpis sūpavos virš laukų, kiele, kuri ne pati lėka, bet leidos nešties (nešama) ant gandro uodegos, vėl atsirado pry mūsų. Plikiūse, ant Putnino stogo, budavojo gandrai lizdą. Krūmuose žydėjo vėjo roželės ir mėlynos plūčių žibutės. Tarp žievės ir mėdio kilo sultės. Tėvas grėže beržus ir leido bėgti sulą. Kasdien prisipildi keli kibirai. Vaikai, nusipjovi jaunos gluosnės lazdėlį, ją mušė su peilio rankina ir sakė: „Atkėp, atkėp pyporėli (dūdele)“, – kol galėjo nutraukti negadintą žievę ir sutaisyti pyporėlę.“
(„Lietuvininkų žodis“, p. 635)

Apie kasdienius pavasario papročius pasakoja ir Mažosios Lietuvos veikėjas, vertėjas Ernstas Emilis Kraštinaitis – Kristinaitis:

„Pavasarį ir vasarą, kai ilgos dienos, po pietų, kokią 4–5 valandą, būdavo paludieniai, vadinasi, popietinė kava. Prie kavos duodavo duonos su sviestu ar naminiu marmeladu arba pyrago (bulkos), kartais ir vofelių (vaflių, kepamų specialioje vartaliojamoje keptuvėje, kurioje kepdavo iš karto po penkis širdies formos vaflius) arba krafų (vokiškai Krapfen – iš kraštų stori, išsipūtę, o viduryje plonyčiai kvietinių miltų pyragaičiai, kepami verdančiuose taukuose; juos ypač kepdavo rugiapjūtės talkai). Lauke dirbantiems popietinę kavą taip pat išnešdavo. Nuo bulviakasio iki pavasario tos kavos nebebūdavo.“
(„Lietuvininkų žodis“, p. 600)

Kovo 4 d. – KAZIMIERINĖS, KOVARNIŲ DIENA

Kazimierinės siejamos su kovarnių ir varnėnų („špokų“) parskridimu. Šventė dar vadinta „kreivavėžiu Kazimieru“, nes saulės spinduliai pradeda tirpdyti sniegą, ir rogių vėžės saulėtoje pusėje patyžta.

Per Špokų dieną būdavo patariama praverti tvartų duris, kad galvijai pajustų pirmuosius pavasario garsus ir saulės spindulius.

Kazimierinės siejamos ir su šv. Kazimieru – Lietuvos globėju. Šios dienos rytą 1484 m. mirė karalaitis Kazimieras, vėliau paskelbtas šventuoju.

Svarbiausias Kazimierinių įvykis – Kaziuko mugė Vilniuje, kurios tradicija pradėjo formuotis nuo 1604 m. Mugė garsėjo procesijomis, amatininkų dirbiniais, prekyba ir linksmybėmis. Nė viena mugė neapsieidavo ir be meškų šokdinimo – senosios tradicijos relikto.

Kovo 10 d. – 40 PAUKŠČIŲ DIENA

Tikėta, kad iki šios dienos iš šiltųjų kraštų jau būna sugrįžę keturiasdešimt paukščių rūšių. Todėl ši diena laikyta tikruoju pavasario ženklu.

Kovo 19 d. – JUOZAPINĖS, PEMPĖS DIENA

Sakydavo:
„Sniegas jau taip pratirpęs, kad iš pėdos gali ir jautis atsigerti.“

Taip pat tikėta:
„Nuo Pempės dienos lydeka nerštan, o gervė – raistan.“

Juozapo diena laikyta pempės sugrįžimo švente. Po jos merginos pradėdavo tvarkyti gėlių darželius, sėti ankstyvąsias gėles ir daržovių daigus, o smulkūs gyvuliai vis dažniau išvaromi į laukus.

Kovo 20–21 d. – PAVASARIO LYGIADIENIS

Pavasario lygiadienis – metas, kai diena ir naktis tampa vienodo ilgio. Šiaurės pusrutulyje jis stebimas kovo 20–21 dienomis. Nuo šio momento Saulė vis aukščiau kyla danguje, tirpdo sniegą ir žadina gamtą. Gamtininkai šį laikotarpį vadina priešpavasariu. Įdomu, kad Lietuvoje priešpavasaris pirmiausia pasirodo Kuršių marių pakrantėse, o iš ten per maždaug savaitę pasklinda po visą šalį.

Kovo 25 d. – GANDRINĖS, BIČIŲ DIENA, Apreiškimas šv. Marijai

Gandrinės – viena ryškiausių pavasario švenčių. Tądien kepdavo kanapinius pyragėlius, šaltanosius, kaukorus, kuriais dalydavosi su kaimynais, kad javai gerai dygtų. Sakydavo, kad nuo Gandrinių artojams pradedami duoti pavakariai – tarsi pats gandras juos atneštų.

Ši diena vadinta ir Bičių diena – saulėje įšilus aviliams bitės pirmą kartą apsiskraidydavo.

Etnologė Birutė Imbrasienė pastebi, kad gandras laikytas šventu paukščiu, nešančiu žmonėms laimę. Tikėta, kad jei gandras susuka lizdą sodyboje – laukia geras derlius.

Primename, kad metų kitimą kviečiame stebėti ypatingoje vietoje – prie Metų tėkmės rato Doviluose. Tai – išskirtinė metalo ir akmens skulptūrų kompozicija, įkvėpta baltiškosios mitologijos ir senųjų Dovilų krašto istorijų. Tuo pat metu tai savotiškas saulės kalendorius iš dvylikos skulptūrų, simbolizuojančių metų mėnesius, gamtos ciklus ir su jais susijusias dievybes. Skulptūras sukūrė metalo meistras Marius Tamošaitis.

Kovo mėnesio skulptūra skirta miško deivei Medeinai. Ji pirmą kartą paminėta Ipatijaus metraštyje 1252 m. Sakmėse Medeina vaizduojama kaip miško globėja, sauganti miškus ir baudžianti jų niokotojus. Skulptūra primena ir pavasario lygiadienį, kai gamta pradeda busti.

Parengė Klaipėdos rajono etninės kultūros centro etnografė Eglė Gelažiūtė-Pranevičienė (2026-02)

Šaltiniai:
• Autorių kolektyvas. Lietuvininkų kraštas. Vilnius, 1995.
• Autorių kolektyvas. Lietuvininkų žodis. Vilnius, 1995.
• Imbrasienė, B. Lietuvių kalendorinės šventės. Vilnius, 1990.
• Klimka, L. Lietuviškų švenčių rate. Vilnius, 2013.
• Mažosios Lietuvos enciklopedija.
• Jonas Vaiškūnas, https://alkas.lt/2016/03/20/pavasario-lygiadienis-astronominio-pavasario-pradzia/