Nuo seno žinonės mirtį suvokė kaip neišvengiamą dalyką, žvelgė į ją baimingai ir pagarbiai. Mirties paslaptis žadino žmonių vaizduotę, buvo mėginama paaiškinti daugybę nesuvokiamų dalykų, tad nenuostabu, kad yra tiek daug tikėjimų, susijusių būtent su mirtimi. Liaudies pasaulėjautą atspindintys senieji tikėjimai, tarsi užsikonservavę kalboje, išliko iki šių dienų“ (Kašėtienė 2003, p. 100).

Ypač ryškiai mūsų protėvių pasaulėjauta, pasaulėvaizdis, net papročiai lyg kokie inkliuzai gintare, yra išlikę vaizdinguose pastoviuosiuose žodžių junginiuose – frazeologizmuose. 

Pasitelkę nedidelį pluoštelį frazeologizmų iš Dovilų̃, Kalótės, Klai̇̃pėdos, Kretingãlės, Plikių̃, Príekulės apylinkėse gyvenančių ar gyvenusių klaipėdiškių kalbos (moksliškai – vakarų žemaičių patarmės), pabandykime įžvelgti jais perteikiamus mirties, šiapusinio ir anapusinio pasaulio bruožus.

Atidžiai perskaitę Mažosios Lietuvos gyventojų vartotus frazeologizmus galime suprasti, kad jie liudija tokį vaizdinį: yra  du pasauliai, šis ir anas. Abu pasaulius jungia kelias, kuriuo einant iš šiapusinio  patekama į anapusinį pasaulį. Tą įrodo tokie vaizdingieji posakiai, kuriuose yra judėjimą reiškiančių veiksmažodžių, pavyzdžiui: į anuõs ámžius išei̇̃ti, iš žẽmė iškeliáuti: Vieną sykį reiks iškeliauti iš šios žemelės Klaipėda  (FZe). Be skausmų ir pasiskundimų išėjo motina į anuos amžius Klaipėda  (FZe). Pastarasis frazeologizmas atskleidžia dar vieną vaizdinį –aname pasaulyje nėra tiesinio laiko, t. y. jame galima patekti į praeitį (ʻanuos amžiusʼ). Taigi, galima sutikti praeityje brangius žmones.  Galima ne tik vėl pasimatyti su anksčiau šį pasaulį palikusiais artimaisiais, bet ir susitikti su šiame pasaulyje nematomu Dievu. Tokį anapusinio pasaulio vaizdinį paliudija Doviluose užrašytas frazeologizmas apie velionį: Jau jis po Dievo akių  (FŽe). Kiti vaizdingieji posakiai dar labiau tikslina situaciją – galimybė susitikti su Dievu lemta ne visiems –tik tiems, kurie gyvųjų pasaulyje elgėsi dorai, sąžiningai, gyveno dievobaimingai. Nedorųjų laukia visiškai kitoks susitikimas – susitikimas su velniu. Pavyzdžiui, Klaipėdoje užfiksuotas vaizdingasis posakis atiduoti dūšią velniui: Girtuoklis atidavė dūšią velniui  (FŽe). Šio frazeologizmo veiksmažodi atidavė mums leidžia suprasti, kad klaipėdiškių, kaip ir visų lietuvių, pasulėvaizdyje vėlė (dūšia) yra įsivaizduojama kaip materiali esybė, kurią kaip kokį daiktą galima atiduoti. 

Pomirtinis pasaulis yra ir panašus į realųjį pasaulį, ir skiriasi nuo jo.  Pavyzdžiui, šiapusybėje gyvybiškai būtinas yra valgymas, o anapusybėje – ne. Kadangi išėjus anapus nebereikės valgyti, nebereikės ir pagrindinio tam skirto įrankio – šaukšto. Pavyzdžiui, Kretingalėje taip buvo sakoma: Padėjo šaukštą  – ir amžinatilsį (FŽe). Anapusiniame pasaulyje nereikės taip sunkiai, sekinančiai dirbti, kaip šioje ašarų pakalnėje. Jame bus galima nuolat ilsėtis. Tokį vaizdinį liudija aptartojo frazeologizmo žodis amžinatilsį. Atidžiau į jį įsižiūrėję, įsiklausę nesunkiai pamatysime, kad žodė sudaro du dėmenys: amžinas, -a ʻbegalinis laiko atžvilgiuʼ ir atilsis ʻpoilsisʼ.

Klaipėdiškių vartojami frazeologizmai atskleidžia ne tik tam tikrus pasaulio suvokimo ir įsivaizdavimo bruožus, bet fiksuoja ir konkrečius papročius. Pavyzdžiui, lietuviai daug amžių mirusiuosius laidojo žemėje, ir tokį paprotį liudija frazeologizmas po žolýnu paki̇̀šti: Veikiai tapsiam po žolynu pakišti  Priekulė (LKŽe). Be to, šiuo frazeologizmu nusakomas ir konkretus kapinių kraštovaizdis – žolynas, t. y. žalia augmenija, žolėmis, lauko ar specialiai sodintomis gėlėmis apaugęs žemės plotelis.

Taigi, protėviai mums paliko savąjį šiapusinio ir anapusinio pasaulio supratimą, įsivaizdavimą, vertinimą, net papročius… pačioje kalboje – jos vaizdinguose posakiuose, net atskiruose žodžiuose. Mums belieka atidžiai įsižiūrėti, įsiklausyti į kalbą, kad suprastume, kokias mintis joje „užkodavo“ praeities kartos.

Literatūra ir šaltiniai:

• Kašėtienė, Rasa. Kaip apie mirtį kalbėjo mūsų senoliai.  Tautosakos darbai. Nr. 25, 2003, p.100-108.
• Frazeologijos žodynas,  rengė: Irena Ermanytė, Ona Kažukauskaitė, Gertrūda Naktinienė, Jonas Paulauskas, Zita Šimėnaitė, Angelė Vilutytė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2001, 886 p.; elektroninis variantas, 2015. Prieiga internete: https://ekalba.lt.
• Lietuvių kalbos žodynas  , t. I–XX, 1941–2002:  elektroninis variantas, redaktorių kolegija: Gertrūda Naktinienė (vyr. redaktorė), Jonas Paulauskas, Ritutė Petrokienė, Vytautas Vitkauskas, Jolanta Zabarskaitė; programuotojai: Evaldas Ožeraitis, Vytautas Zinkevičius, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005 (atnaujinta versija, 2018). Prieiga internete:  www.lkz.lt; https://ekalba.lt. 

Parengė Klaipėdos rajono etninės kultūros centro etnografė dr. Jūratė Lubienė