Senieji pavadinimai – biržis, sėjos, pūdymo, sėjinis, birželis, jaunis, beržinis, beržų; Junijis

Devintinės

Devintinės – kilnojama krikščioniška šventė, minima devintosios savaitės po šv. Velykų ketvirtadienį.

Dar vadinamos Dievo kūno švente, Žemaitijoje – Vainikais, Deivakūniu. 

Devintinėmis baigiasi pavasario švenčių ciklas. Tai riba, po kurios nebesėjama, nebesodinami daržai.

Iš įvairių žolių, žolelių ir gėlių pinami ir bažnyčioje šventinami vainikai, kurie po to saugos namus nuo perkūno, ligų ir kitų negandų. Žemaitijoje tarp gėlių puokštėje paslėpdavo piktdagį kaip Kristaus kančios priminimą. ,,Su tuo dygiuoju augalu darydavo burtą, kad usnys iš laukų pranyktų: nagi įkišdavo jį šaknimis aukštyn į dirbamą dirvą. Šiame tikėjime – labai senais laikais praktikuotų apeigų aidai. Sakoma, usnys – velnio augalas. Tačiau tas sakmių ir pasakų velniukas ikikrikščioniškais laikais bus buvęs naminių gyvulių mitiniu globėju – dievaičiu Vėlinu.” (L. Klimka 2013, p. 101)

Devintinės Žemaitijoje panašios į dzūkų Sekmines – berželių šakomis būdavo puošiami kiemo vartai, gonkeliai, durys ir trobos vidus. Išvakarėse piemenys, pargindami gyvulius iš ganyklų, apvainikuodavo karves, o už tai gaudavo sūrio ir kiaušinių. Vėliau rengdavo bendrą vaišių šventę pamiškėje, simboliškai kviesdami prisijungti net miško žvėris. Kaip rašo L. Klimka: ,,iš šio prosenoviško papročio pasilikęs toks priežodis: ,Še tau, vilke, Devintinės, – šit atėjo neketinęs“ (L. Klimka 2013, p. 102).

Telšių apylinkėse užrašytas paprotys per Devintines apvainikuoti visas karves ligi vienos, nes neapvainikuotoji pasiliks tąmet neapsivaisinus (Šačiai, Telšių aps., LMD I 194/4—18; iš Balys 1992, p. 210).

Pateikėja J. Andrulienė iš Užvenčio pasakoja, kad piemenys karves vainikuodavo ant Devintinių. Tą vakarą vadindavo „vainikai“. Už bulių turi gaspadorius piemenis apdovanoti, o už karves gaspadinė duoda sūrį. Verda kleckus: šeštinėse po 6, Sekminėse — 7, Devintinėse — 9. Ant Devintinių mišparų būgnus mušdavo, kad net žemė dreba (Balys 1992, p. 210)

Nuotraukoje – Devintinių mišios. Autorius – Stanisław Filibert Fleury, Lietuvos nacionalinis muziejus. Sukūrimo data – XIX a. pab. Medžiagos – sidabro emulsija dengtas popierius.

Joninės – birželio 24 d. 

Joninės, dar vadinamos Rasomis, Kupolėmis ar šv. Jono švente, yra viena seniausių ir ryškiausių lietuvių kalendorinių švenčių, žyminčių vasaros saulėgrįžą. Nuo 2003 m. – birželio 24 d. paskelbta nedarbo diena. Esminės apeigos vyksta išvakarėse – birželio 23-osios vakarą ir trumpiausią metų naktį.

Tradicinės kalendorinės šventės žmogui visuomet buvo daugiau nei laisvadieniai ar pramogos (bet ir tai nuolat sunkiai dirbančiam kaimo žmogui buvo be galo svarbu!). Jos padėdavo suvokti metų ciklą, pažymėti gamtos virsmus, stiprinti bendruomeninius ryšius ir perduoti kultūrinę atmintį iš kartos į kartą. Joninės – puikus tokios tradicijos pavyzdys, jungiantis senąjį baltų pasaulėvaizdį, krikščioniškąją tradiciją ir gyvą liaudies papročių paveldą.

Kupoliavimas – vienas seniausių papročių

Vienas seniausių Joninių papročių – kupoliavimas. Dar XVII a. pabaigoje Matas Pretorijus aprašė, kaip šv. Jono išvakarėse žmonės rinkdavo įvairius žolynus, iš jų sudarydavo puokštes ir keldavo jas ant aukštų karčių. Tokia žolynais apkaišyta kartis buvo vadinama kupole, o pati šventė – Kupolėmis. ,,Prūsijos įdomybėse” Pretorijus rašo:

,,Prieš Jonines samdinius, daugiausia mergas, siunčia į laukus rinkti Jono žolių. Kai jie jų prirenka, šeimininkas arba šeimininkė paima tiek žolių, kiek yra žmonių, ir kiša į sieną arba už sijos, tam tikslui, kad pražystų, ir jie stebi žoles; kieno nežydi, apie tą sako, kad jis serga, gal net numirs. Likusias suriša į puokštę, užriša ant ilgos karties linksmai šūkaudami ir įsmeigia kartį palei kelią prie vartų ar kur kitur, pro kur bus vežami javai; šitą kuokštą jie vadina Kupole, o šventę – Kupolės (Kupoles); tada šeimininkas savo prūsų kalba vėl meldžiasi, rankoj laikydamas kaušą.“

Tikėta, kad Joninių metu surinkti augalai turi ypatingų galių. Žolės buvo džiovinamos ir laikomos visus metus, naudojamos gydymui, smilkymui, apsaugai nuo nelaimių, o dalis jų duodama gyvuliams, kad šie būtų sveiki ir pieningi. Merginos iš surinktų žolynų pindavo vainikus be siūlo – tai buvo svarbi apeigos dalis ir būrimo priemonė.

Tyrinėtojų teigimu, kupolė galėjo simbolizuoti pasaulio medį – jungtį tarp žemės ir dangaus. Dainose ji vaizduojama kaip ypatingas, stebuklingas augalas, susijęs su Saule, Mėnuliu ir šv. Jonu.

XVII a. dvasininkai per išpažintį klausdavo: ,,Ar tu nėjai į mišką žolių ir šaknų ieškoti?” (Balys, 1990, p. 269)

Vainikai, būrimai ir magiškoji naktis

Joninių naktis nuo seno laikyta ypatingu laiku, kai gamta įgauna didžiausią galią. Merginos pindavo vainikus iš devynerių rūšių žolynų ir gėlių, juos mesdavo ant medžių šakų, plukdydavo vandeniu arba dėdavo po pagalve tikėdamosi susapnuoti būsimąjį. Buvo manoma, kad vainiko elgesys gali atskleisti ateitį, ypač vedybų sėkmę.

Joninių išvakarėse rinktos vaistažolės laikytos itin veiksmingomis. Jos naudotos žmonių ir gyvulių gydymui, namų apsaugai, derliaus sėkmei bei gerovei užtikrinti. Net ir XIX–XX amžiuje daugelyje Lietuvos vietovių buvo tikima ypatinga Joninių žolynų galia.

Joninių laužai – šviesos ir apsaugos simbolis

Neatsiejama Joninių šventės dalis – apeiginiai laužai. Jie būdavo kūrenami ant kalvų, piliakalnių ar kitose aukštesnėse vietose, kad jų šviesa būtų matoma kuo toliau. Tikėta, jog ji saugo laukus, derlių ir gyvulius nuo nelaimių, piktųjų jėgų bei kerų.

Prie laužų jaunimas dainuodavo, šokdavo ratelius, žaisdavo, šokinėdavo per ugnį. Ugnis buvo suvokiama kaip apvalanti ir atnaujinanti jėga. Pasak Algirdo Juliaus Greimo, Joninių laužais simboliškai komunikuojama su Saule.

Ypatingą reikšmę turėjo paprotys prieš aušrą parsinešti šventosios laužo ugnies į namus ir ja iš naujo įžiebti namų židinį. Ypač svarbu tai buvo jaunavedžiams, tikint, kad tokia ugnis užtikrins santarvę, laimę ir gerovę šeimoje.

Joninės Mažojoje Lietuvoje

Ypač iškilmingai Joninės buvo švenčiamos Mažojoje Lietuvoje. Didžiausios šventės vykdavo ant Rambyno kalnas, kur susirinkdavo žmonės iš įvairių apylinkių. Čia degdavo laužai, vykdavo rateliai, dainos, vaidinimai ir įvairūs žaidimai.

Helmutas Lotužis pasakoja:

Tarpukaryje ši diena Klaipėdos krašte – ne darbo diena. Miesto žmonės dalyvavo renginiuose, kuriuos paprastai organizuodavo įvairios draugijos. Vykdavo ekskursijos į Juodkrantę, Dovilų piliakalnį ir kitur. Buvo deginami laužai, tačiau vietos ūkininkai ne visada gali atitrūkti nuo ūkio darbų, todėl ši diena nebuvo ypatingai pažymima.

 

Nors teigiama, kad šiame krašte netikėjo įvairiais burtais, tačiau laukininkų tarpe dar buvo priimta Jono dienos išvakarėse gyvulius parvesti į tvartus anksčiau negu įprasta, uždaryti tvarto duris ir virš skląsčio užkišti sukryžiuotą šermukšnio šakelę. Tai savo akimis mačiau dar 1980 m. pas žmones, kurie teigė nepripažįstantys jokių prietarų. Laužų nedegindavo, tačiau dar 1975 m. buvau pakviestas į Vilkyčius pas Jakobsonus Joninėm. Šeimininkas kilęs iš Palatvijo, jo žmona – senųjų krašto gyventojų palikuonė. Penktadienio pavakarys, visi susirinkę griebė šieną grėbliais Veiviržo lankoje. Baigus darbą, nusimaudžius Veivirže, užkūrė laužą, visus susirinkusius vaišina rainaisiais žirniais su rūgusiu pienu. Pabendravus, pasikalbėjus atnešė šeimininkė kafijos su pyragu. Išmiegojus ant šieno po pusryčių (šeštadienis) visi skirstėsi į savo namus.

 

Iš savo Omamos prisimenu, kad ji sakydavo Joninių dienos metu surinktos žolelės turi ypatingų galių, tik jas reikia rinkti rytmetį ir būtinai atsigręžus į saulę. Gyvulius išvesdavo iš tvartų kiek vėliau, dažniausiai nukritus rasai” (Lotužis, 2024).

Lietuvininkų tradicijoje buvo žinomas ir savitas piršlybinis žaidimas „Ryla rala“, kurio metu merginos prie vadinamojo Jono medžio dainuodavo, rinkdavosi simbolines „marčias“ ir linkėdavo viena kitai greičiau ištekėti. Jei pavykdavo apsaugoti Jono medį nuo vaikinų iki nustatyto laiko, jo puošybai naudotos gėlės būdavo išdalijamos kaip sėkmę ir apsaugą nešantys ženklai.

Nuo XIX a. pabaigos ir ypač tarpukariu didelę reikšmę įgijo Martyno Jankaus ir kitų to meto šviesuolių inicijuotos Rambyno gegužinės, tapusios ne tik šventiniais susibūrimais, bet ir lietuviškos tapatybės puoselėjimo vieta.

Vanduo, rasa ir sveikata

Joninių rytas neatsiejamas nuo vandens ir rasos. Tikėta, kad maudynės upėse, ežeruose ar voliojimasis rasotoje pievoje suteikia sveikatos, stiprybės ir grožio. Dar XIX a. rašyta, kad Joninių rytą nusiprausęs žmogus gali įgyti ypatingų galių, tapti išmintingesnis ir geriau suvokti pasaulį.

Gyvoji tradicija

Per šimtmečius Joninių papročiai keitėsi, kai kurie jų nunyko, kiti prisitaikė prie naujų laikų. Tačiau pagrindinės šventės vertybės išliko tos pačios – pagarba gamtai, šviesos ir gyvybės šventimas, bendruomeniškumas bei žmogaus ryšys su savo kultūros šaknimis. Šiandien Joninės ir toliau kviečia susiburti prie laužo, pinti vainikus, dainuoti, prisiminti senąsias tradicijas ir pasitikti trumpiausią metų naktį taip, kaip tai darė mūsų protėviai, kurių žinojimas tebesitęsia mumis. 

Šaltiniai:

Jonas Balys. Lietuvių kalendorinės šventės. Vilnius, 1993.

Kauno tautinės kultūros centras: https://ktkc.lt/devintines/

Kristina Blockytė. Lietuvininkų kalendorinės šventės Mažojoje Lietuvoje: tradicijų tęstinumas ir jų kaita: daktaro disertacija. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2015.

Libertas Klimka. Lietuviškų švenčių rate. Vilnius, 2013.

Matas Pretorijus. Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla, t. III. Vilnius, 2006.

Mažosios Lietuvos enciklopedija. „Joninės“. Prieiga per internetą: Mažosios Lietuvos enciklopedija