Gegužės mėnuo Mažojoje Lietuvoje vadintas Meiju, gegužiniu, o M. Pretorijaus leidiniuose – dar ir sultekiu.
Kalendoriuje ,,Prūsiškos kalendros” (1897 m.) pateikiamas toks tikėjimas: ,,Meijo pašoliai yr iškadingi, jo vėjai ale naudingi. Vyšnioms gerai nužydėjus, ir rugių žydėjimas gers bus. Jei ąžuolai anksti lapus gauna, tai bus vasara vaisinga. Kokia Urbono [gegužės 25] diena, tokia ir pjūtyje pagada.” (Lietuvininkų kraštas, 1995, p. 712).
Pirmąjį gegužės sekmadienį minime Motinos dieną. Kaip rašo etnologas Rimantas Balsys, ,,iki Pirmojo pasaulinio karo Mažojoje Lietuvoje ji nešvęsta. Tačiau pagarba motinai paliudyta Mažosios Lietuvos tautosakoje ir etnografijoje. Mažosios Lietuvos tautosakos rinkėjas Vilius Kalvaitis kn. Lietuviškų vardų klėtelė (1910) surašė 99 žodžio mama sinonimus, pvz., motulė, mamaitėlė, mamytukė, mamulėlė, motulėlė, motužėlė, matušėlė, motinutė, motinėlė, močiukėlė, motinėlytė ir kiti. Mažojoje Lietuvoje Motinos diena pradėta švęsti tarpukaryje. Pradžią davė JAV senatas ir kongresas 1914 gegužės mėn. II sekmadienį paskelbę Motinos diena. Tą dieną Mažosios Lietuvos bažnyčiose pamaldų metu raginta pasveikinti motinas ir močiutes. Mokyklose rengti minėjimai (skaityti eilėraščiai, teiktos gėlės motinoms). Radijas transliuodavo motinoms skirtas dainas ir posmus. Tą dieną motinų kapų Mažojoje Lietuvoje niekas nelankydavo.” (Balsys, MLE).
Gegužės 4-oji – šv. Florijono, saugotojo nuo gaisrų, diena
Gegužės 4 d. minime Žemaitijoje itin mėgtą Šv. Florijono – saugotojo nuo gaisrų – šventę. Ugnis – viena sunkiausiai suvaldomų stichijų. Turint galvoje, kad anksčiau kaimų ir miestelių namai dažniausiai būdavo dengti šiaudais, malksnomis ar medinėmis skiedromis, nesunku įsivaizduoti, kokią ir kaip greitai plintančią grėsmę ji keldavo net visai gyvenvietei. Būtent dėl to turėti saugotoją – be galo svarbu.
Šv. Florijonas (lot. Florianus) buvo romėnų karys, kai kurių šaltinių teigimu – kariuomenės tarnautojas. Jis priėmė krikščionybę ir dėl savo tikėjimo apie 304 m. buvo nukankintas. Pasakojama, kad jis turėjo ypatingų galių – net vienu kibiru vandens galėjo užgesinti degantį namą. Jo gyvenimas baigėsi tragiškai: jis buvo pririštas prie girnapusės ir įmestas į Ennso upę Austrijoje.
Dėl savo drąsos ir tikėjimo šv. Florijonas tapo ugniagesių globėju bei saugotoju nuo ugnies nelaimių. Jis taip pat laikomas Austrijos globėju. Lietuvoje šis šventasis turi ir kitus vardus – Fliorelis, Fliurelis ar Flurijonas.
Jo atvaizdai dažnai sutinkami lietuvių liaudies mene, ypač Žemaitijoje. Skulptūrėlės paprastai statomos aukštai, pavyzdžiui, ant stulpų miestelių centruose, nes tikima, kad taip šventasis geriau saugo nuo gaisrų. Dažniausiai jis vaizduojamas kaip romėnų karys su šalmu, laikantis vėliavą su kryžiumi ir kibiru vandens, kuriuo gesina degantį namą.
Šv. Florijono diena Lietuvoje buvo minima iki Antrojo pasaulinio karo. Atkūrus nepriklausomybę, ši diena vėl tapo svarbi – dabar ji laikoma ugniagesių ir gelbėtojų profesine švente. Ta proga rengiami įvairūs renginiai, pasirodymai ir koncertai.
Jei šv. Florijono diena būdavo visiškai giedra, žmonės tikėdavo, kad tie metai bus ypač gaisringi.
Šaltiniai:
https://www.mle.lt/straipsniai/motinos-diena
Autorių kolektyvas. Lietuvininkų kraštas. Vilnius, 1995.
Libertas Klimka. Lietuviškų švenčių rate. Vilnius, 2013.
Šv. Florijonas
Nuotraukos: LIMIS.LT
