Mažojoje Lietuvoje balandis vadintas Apriliumi, sultekiu, gegužiniu. Čia leistuose kalendoriuose randamas ir mildvinio pavadinimas, kurį etnologas L. Klimka sieja su sula, vadinta deivės Mildos vynu. (L. Klimka, 2013, p. 64).
Mažosios Lietuvos lietuviškame kalendoriuje ,,Prūsiškos kalendros“ pateikti tokie tikėjimai: ,,Jei aprilis sausas, tai jis laukininkams nemielas, jei jis ale lytingas, tai laukininkams palaimingas. Jei aprilis čystas ir gražus, meijis juo neramesnis bus. Velykų lytus ženkliu vasarą sausus čėsus“ (Prusiszkos kalendros… 1897).
BALANDŽIO 1-OJI – JUOKŲ IR IŠDAIGŲ DIENA
Balandžio 1-oji – išties smagi diena. Tądien kaime žmonės vieni kitus tikrindavo, ar gerai pasiruošę žemės darbams. Pavyzdžiui, radę netvarkingai išmėtytus žemės ūkio padargus, užkeldavo juos ant pirties stogo ar įstumdavo linmarkon (Klimka, 2013, p. 66). Tai galima pritaikyti ir šiandien – tarkime, radus netvarkingai paliktą kolegos darbo stalą, jo kompiuterį nunešti ant direktoriaus spintos. Ar panašiai.
VĖLIŲ VELYKOS – ŽALIASIS KETVIRTADIENIS, DIDYSIS KETVIRTADIENIS
,,Vėlių Velýkos (vok. Gründonnerstag), Žaliasis ketvirtadienis, Žaliasis (Didysis) četvergas, pavasarinė mirusiųjų paminėjimo šventė. Pirmą kartą minima XVII a. rankraštiniame lietuvių–vokiečių kalbų žodyne. <…> Vėlių Velykos sietinos su tikėjimu, žinomu visoje Lietuvoje (ir Mažojoje Lietuvoje), kad vėlės šios šventės dieną lanko gyvuosius, eina į bažnyčią. <…>. Mažojoje Lietuvoje Vėlių Velykų dieną moterys persodindavo kambarines gėles: tikėta, kad tokią dieną jos persodintos gerai augs visus metus“ (R. Balsys, MLE). ,,Būta žmonių, dvasregių, kurie kūdikių, kurie mirė nepradėję vaikščioti, dvaseles ant nugaros užsikabinusias į Bažnyčią nešdavo“ (Ž. Šaknys, 2026).
VELYKOS
Velykų rytą merginos eidavo prieš saulės tekėjimą vandens atsinešti praustis, kad būtų gražios ir laimingos:,,Pryš saulis tekiejimą Velykų rykmetį visi eidava srovingo vandens iš Skirvytis. Veidą prausti-gydi nuspungų. Ir nei su viena nesusitikįs ir nekalbiejįs. Iki kitų Velykų, ilgai negenda tas vandū, kad tuokį rykmetį atnešta.“
,,Velykų rytą pirm saulės tekėjimo reikia į tekančią upę nusimaudyti, tad visą metą nesirgsi ir ligos būsi pačėdytas.“ (Lietuvininkų žodis, p. 360).
Kraštotyrininkas, Mažosios Lietuvos literatas Jonas Jurgis Gocentas prisimena: ,, Kelias savaites prieš Velykas į butelius sumerkdavome berželių šakeles, ir šiltoje troboje laikomi jų pumpurėliai išsprogdavo, sužaliuodavo lapeliai – taip virsdavo gyvomis, kvepiančiomis velykinėmis rykštelėmis mamai, tetoms bei kūmoms su Velykų šventėmis pasveikinti, pavelykauti. Didžiosios šventės šeštadienį visomis išmonėmis marginami velykaičiai. Velykų švenčių svarbiausioji dalis – Velykų rytas – Prisikėlimas. Tą rytą tėveliai pakildavo prieš saulėtekį, o mus, įmigusius mažamečius vaikus, saulelei tekant meilingu balsu keldavo: ,,Vaikeliai, saulelė teka – kelkitės! Kristaus prisikėlimas – Velykos!“ (Lietuvininkų žodis, 704)
Kaip rašo T. Lepneris „Prūsijos lietuvyje“, per Velykas, Sekmines ir Jonines sodybose netrūkdavo linksmybių: žmonės supdavosi sūpuoklėmis, šokdavo, žaisdavo („Trečias bėga“, slėpdavo žiedą), mušdavo ratą, o margučius mušdavo ir ritindavo („Lietuvininkų žodis“, p. 441).
Mažojoje Lietuvoje ypatingą vietą užėmė margučių slėpimas – jie būdavo paslepiami sode ar prie tvarto, iš žolelių ir samanų padarytuose lizdeliuose. Vaikams sakyta, kad juos atneša Velykų zuikis, todėl mažieji su džiaugsmu leisdavosi ieškoti paslėptų kiaušinių. Ši tradicija, kilusi XVII a. Vokietijoje, prigijo ir lietuvininkų krašte.
Etnologė Kristina Blockytė pažymi, kad XVII–XIX a. pabaigoje margučiai dažniausiai buvo vienspalviai – juodi, raudoni ar žali. Vėliau jie pradėti skutinėti, marginti vašku, puošiant taškeliais, rūtos lapeliais, žvaigždutėmis, net užrašant vardus ar linkėjimus. Margutis buvo ne tik šventės atributas, bet ir gyvybės, vaisingumo simbolis, turėjęs net maginę reikšmę.
Žemaitijoje per Velykas margutis būdavo padalijamas visiems šeimos nariams – kaip sveikatos, sėkmės ir bendrystės palinkėjimas. Smetonos laikais Žemaitijoje išpopuliarėjo sviesto avinėliai.
MARGUČIAI IR… KRIKŠTAI? Be galo įdomus velykaičių lyginimas su išskirtine Mažosios Lietuvos krikštų tradicija, kuri visai neseniai įtraukta į Nematerialaus kultūros paveldo sąvadą. ,,Buvo net sakoma, kad “margi krikšteliai dailiai rašyti”. XIX a. Mažosios Lietuvos lietuvių tautosakos ir kalbinės medžiagos rinkėjas bei leidėjas V.Kalvaitis krikštus dėl jų spalvų įvairumo lygino su velykaičiais, t.y. margučiais. Spalvos buvo sodrios, ryškios, neretai kontrastingos. Mėgstamiausios: mėlyna, geltona, balta, raudona, žalia, pilka, juoda. Jos įvairių atspalvių. Spalvos paskirstomos maždaug taip: krikšto fonas dažnai mėlynas kaip jūra, rečiau juodas. Gėlės žaliais stiebeliais ir lapeliais, raudonais arba raudonai geltonais žiedais. Paukščiai vaizduojami su raudonais sparneliais ir uodegaitėmis, visos kitos dalys baltos arba gelsvos, užrašai ir lentų pakraščių juostos baltos. Atskiros spalvos, kaip ir latvių antkapių, turėjo simbolinę prasmę <…>“ (Lietuvininkų kraštas, 530-531).
LEDŲ DIENA
Trečiadienį po Velykų negalima dirbti lauko darbų, kad vasarą kruša neišmuštų javų (dėl to vadinta „ledų diena“) (J. Balys, p. 158).
BALANDŽIO 23 D. – JURGINĖS, GANIAVOS PRADŽIA
Jurginių data, balandžio 23-ioji, sutampa su labai svarbiu gamtos virsmu – ganiavos pradžia. Tądien iš tvartų į pirmąją pievų žalumą išgenami galvijai. Tilžės apylinkėse tądien nevalgyta mėsos. Žemaitijoje piemuo, paėmęs rykštelę ir tvarto raktą, tris kartus apeidavo aplink bandą, o raktą mesdavo į vidurį – tikėta, kad tai apsaugos gyvulius ir užtikrins jų gerovę (Imbrasienė, p. 54).
Gamtos ženklai taip pat buvo svarbūs pranašai. Sakyta, kad jei gegutė dažniau kukuoja vakare – tais metais gali kristi gyvuliai. O pirmoji pavasarį pamatyta varlė turėjo ypatingą reikšmę: jei ji pastebima vandenyje – lauk pieningos vasaros, jei sausumoje – pieno bus mažai (Imbrasienė, p. 55).
L. Klimka teigia, kad Jurginių šventė yra labai senos kilmės, gal dar menanti senojo tikėjimo dievaičių – Ganiklio, Jorės, Pergubrio – gyvulių ir augalų globėjų garbinimo apeigas. „Tas dievaitis Ganiklis pas mus Lietuvoje ir Žemaičiuose iki šiolei liaudies yra gerbiamas ir atmenamas, tačiau dabar krikščionys tą galvijų, arklių ir įvairių kitų gyvulių valdymą atidavė šventajam Jurgiui“. (D. Poška, 1823; iš: Klimka, 2013, 70).
Išsamiai ir turtingai Jurgines aprašo prof. Angelė Vyšniauskaitė:
,,Jeronimo ir Jono Maleckių (XVI a.) teigimu, Jurginės nuo seniausių laikų Mažojoje Lietuvoje buvo iškilmingai švenčiamos; buvo atliekamos alaus aukojimo dievams – Perkūnui, Pilvičiui, Pykuoliui, Žvaigždikiui – apeigos. Mato Pretorijaus (XVII a.) liudijimu, per Jurgines iki gyvulių parginimo iš ganyklų šeima pasninkaudavo. XIX–XX a. pradžioje per Jurgines laukininkai nedirbo žemės ūkio darbų, nekinkė arklių, nevalgė mėsos; apeidavo laukus nešini duonos kepalėliu, dažytais kiaušiniais – jurginukais, velykinių margučių – velykaičių lukštais ir kumpio kaulais. Kaulus užkasdavo ant ežios šv. Jurgiui, prašydami gero derliaus, apsaugoti gyvulius nuo vilkų. Parugėje vaišindavosi (vaišių svarbiausias patiekalas – vaisingumo simbolis – kiaušiniai, kiaušinienė), žaisdavo, dainuodavo. Bažnyčioje ant altoriaus padėdavo aukų (lašinių, kumpių), dalydavo elgetoms duoną. XIX–XX a. pradžioje nuo Jurginių samdydavo kaimo kerdžių, kumečius; ūkių nuomininkams (pusininkams) per Jurgines prasidėdavo ir baigdavosi žemės nuomos sutarties galiojimo laikas“ (A. Vyšniauskaitė, MLE).
Ciklo ,,Metų tėkmės ratas Doviluose“ skulptūra kaip tik ir skirta lietuvių gyvulių, ganyklų ir piemenų dievui Ganikliui. Pirmą kartą paminėtas 1582 m. J. Strijkovskio. Su krikščionybe Ganiklio funkciją perėmė Šv. Jurgis. Jo prašoma „užrakintų“ vilkų ir kitų plėšrūnų nasrus, kad šie negalėtų gyvuliams pakenkti. Ant akmens senoviška spyna, kurioje raktas, ir vilkas, kurį kiekvienas atėjęs gali prirakinti ar paleisti.
ŠALTINIAI:
• Autorių kolektyvas. Lietuvininkų kraštas. Vilnius, 1995.
• Autorių kolektyvas. Lietuvininkų žodis. Vilnius, 1995.
• Jonas Balys. Lietuvių kalendorinės šventės. Vilnius, 1993.
• Kristina Blockytė. Lietuvininkų kalendorinės šventės Mažojoje Lietuvoje.
• Birutė Imbrasienė. Lietuvių kalendorinės šventės. Vilnius, 1990.
• Edita Korzonaitė. Velykos, Mažosios Lietuvos enciklopedija.
• Libertas Klimka. Lietuviškų švenčių rate. Vilnius, 2013.
• Otto von Mauderode. Prusiszkos kalendros… Tilžė, 1897.
• Žilvytis Šaknys. Vėlių Velykos. Facebook įrašas, 2026-04-02.
• Angelė Vyšniauskaitė. Jurginės, Mažosios Lietuvos enciklopedija.
Parengė Klaipėdos rajono etninės kultūros centro etnografė Eglė Gelažiūtė-Pranevičienė (2026-04)
