Pavasaris… Kaip pasakytų senieji doviliškiai, augmeniai jau žaliuo…
Pasižvalgykime į Mažosios Lietuvos etnografinio regiono senųjų gyventojų, kuriuos įvairiai vadiname – lietuvininkais, mažlietuviais, klaipėdiškiais, šišioniškiais – daržą… Ir sužinokime ne tik apie tai, kokias daržves jie augino, bet ir apie tai, kaip jas vadino.
Pirmiausia keletas žodžių apie tarmę. Vakarinėje Mažosios Lietuvos etnogtrafinio regiono dalyje, maždaug tarp Plikių ir Juknaičių, apie Klaipėdą, Priekulę, Šilutę gyvenusių žmonių tarminė kalba pagal mokslinę klasifikaciją vadinama vakarų žemaičių patarme, populiariai, pagal žodžio duona tarimą dona – donininkų patarme. Tačiau tada, kai svarbu pabrėžti vakarų žemaičių patarme kalbančiųjų regioninę tapatybę (jie savęs žemaičiais nelaikė ir nelaiko), kai svarbu akcentuoti, jog šia patarme niekada nebuvo šnekama Žemaitijos etnografiniame regione, o ji nuo seno buvo Mažosios Lietuvos vakarinėje dalyje gyvenusių lietuvių prigimtinė kalba, pasitelkiamas ir nemokslinis, bet informatyvus klaipėdiškių arba šišioniškių tarmės pavadinimas.
O dabar – apie savitus doviliškių, kretingališkių, plikiškių, priekuliškių, šilutiškių ir kitų šišioniškių vartotus augmenijos pavadinimus.
Iš Dovilų į „Lietuvių kalbos žodyną“ pateko toks sakinys: Veizėk, kaip tie mano sodai sukilo (LKŽe).
Kažin, kur pirmiausia kryptų jūsų akys, jei norėtumėte tuos sodus pamatyti?
Ne, ne – ne į vaismedžius turėtumėte žiūrėti, o … į darže puikiai sudygusius, suvešėjusius, sužaliavusius daigus.
Turbūt nė vieno lietuvio daržas neįsivaizduojamas be svogūnų.
Įvairiose lietuvių kalbos tarmėse ši prieskoninė ir vaistinė daržovė dažniausiai vadinama cibuliu, cebule, Aukštaitijoje – čibuliu. Na, o donininkai skolintą svogūno pavadinimą taria kiek kitaip: cypulis, cypolė, cypulė, cypuolikė, pavyzdžiui: Mūsų cypulės gražiai auga (Plikiai, LKŽe). Neužmiršk įdėti į ropynę cypuolikę (Klaipėda, LKŽePpK 1).
Kitos prieskoninės ir vaistinės daržovės – česnako – pavadinimą vakarų žemaičiai, kaip ir jų kaimynai šiaurės žemaičiai (dounininkai), taip pat taria savitai: česnagas, šašnagas, šešnakas, šišnakas, šišnagas, pavyzdžiui: Šašnãgų reik į męsą – gerai y[ra] (Dovilai, LKŽe). Motina užpylė ant šišnagų šnapšės (Klaipėda, LKŽe). Nu kraujo spaudimo zuikio kanapių, česnago i šeimedžio žiedų užplikyti, pryš valgį po stiklą [išgerti̇̀] (Šilutė, LKŽe).
Na, o laiškinį česnaką vakarų ir greta jų gyvenantys šiaurės ženaičiai vadina gudiniu, gudinuku: pavyzdžiui: Gudinukus deda į rūgštą pieną (Saugos, LKŽe).
Kitaip vakarų žemaičių patarmėje skamba ir agurko pavadinimai gurkinkas, gurklas, gurklukas, pavyzdžiui: Žemaitijoje mano tėvai pirko gurkinkus ir kelis kibirus bruknių (LtvnŽ 74). Gurklukai da nepilnai įrūgę (Dovilai, KREKCA).
Kažin, ar kiekvienas didlietuvis suprastų, koks daržo augalas mažlietuvio vadinamas špargeliu ar asparagu, pavyzdžiui: Plikių smiltingoje žemėje augo ir mūsų krašte menkai pažįstami asparagai (LtvnŽ 31). Tai, galima sakyti, gana neseniai išpopuliarėjusi itin vertinga pavasario daržovė – smidras, šparagas. Kaimyniniame Žemaitijos etnografiniame regione šis augalas nuo seno vadintas šparu, bet tradiciškai buvo auginamas ne kaip daržovė, o kaip gėlių darželio puošmena.
Vargu, ar šišioniškei šėimininkei paprašius parnešti iš daržo tomačių ir ropių, ropučių ar roputikių aukštaitis supras, jog darže reikia ieškoti pomidorų ir bulvių, pavyzdžiui: Roži̇̀nės tos roputikės skanios yr (Šilutė, LKŽe). Būras tad visus laukus apsodino roputėms ir runkuliais (Priekulė, LKŽe). Pamariškiai žlėgus vartoja dėl ropių laukų įkrėtimo (Priekulė, LKŽe).
Ropėmis didesnioji dalis Lietuvos vadina rutuliškus šakniavaisius.
Ropes lietuviai pradėjo auginti gerokai anksčiau, negu bulves, tad šis šakniavaisis “paskolino” bulvei ropės, roputės pavadinimą. Tą faktą pastebėjo jau Motiejus Valančius: O jogei bulvės yra apvalios kaip ropės, dėl to ir praminė roputėmis (LKŽe).
Į ropę panašų šakniavaisį griežtį lietuvininkai, kaip ir žemaičiai, vadino sėtiniu, pavyzdžiui: Sėtiniai dideli kaip kepurės (Kretingalė, LKŽe). Mažosios Lietuvos šviesuolis Martynas Tydekas, atsiminimuose užrašė tokį sakinį: Buvo ir rūšis sėtinių žmonėms valgyti, bet aš mieliau valgiau germoles (LtvnŽ 69). Kas gi tos germolės? Nemokančiam nei vokiečių kalbos, nei vakarų žemaičių patarmės lietuviui turbūt neįmanoma atspėti, kad germolėmis, germuolėmis Mažojoje Lietuvoje vadinamos morkos, pavyzdžiui: Šįmet tai bent germolės – vienos visiems vakarienei užteks (Saugos, LKŽe). Jei su germolėms sriuba, germolynė vadinas (Dovilai, KREKCA).
Taigi – pavasaris. Sužaliavo augmeniai, visokiais vardais vadinami…
Šaltiniai
LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas (t. I–XX, 1941–2002): elektroninis variantas, redaktorių kolegija: Gertrūda Naktinienė (vyr. redaktorė), Jonas Paulauskas, Ritutė
Petrokienė, Vytautas Vitkauskas, Jolanta Zabarskaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005 (atnaujinta versija, 2018). Prieiga internete: www.lkz.lt; https://ekalba.lt
LKŽePpK – „Lietuvių kalbos žodyno” Papildymų kartoteka. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2015. Prieiga internete.
LtvnŽ – Lietuvininkų tarmių žodynas. Žaneta Jokužytė, Loreta Liutkutė, Virginija Veiverienė (sudarytojos.). Vilnius: Eugrimas, 2014.
KREKCA – Klaipėdos rajono etninės kultūros centro archyvas.
***
Parengė Klaipėdos rajono etninės kultūros centro etnografė Jūratė Lubienė
2026-05-20
